- keroti
- keróti, -ója, -ójo intr. 1. gerai augti, tarpti, šakoti, plėstis, kerėti: Kalne augo kerojo dideli ąžuolai rš. Ir ėmė žemės paviršiuje želti žolė, žydėti gėlės, keroti medžiai Mš. Prisiekiu: tos usnys ilgai nekeros! Mair. Javai keró[ja] našio[je] dirvo[je] J. Bulvės, miežiai, avižos keró[ja] J. Gluosniai greit keró[ja] Skr. Usnys mūs žemėj per amžius kerojo Paį. Prigijo vinkšna, vešliai augo, vešliai kerojo, į viršų stiepėsi J.Balt. Geriausias jo veido bruožas buvo akys po tankiais kerojančiais antakiais rš. | refl.: Laukuose ėmė kerotis obelys, kriaušės, klevai J.Avyž. Kerojasi figų medžiai, auga kiparisai rš. Šaknys turi kerótis! Lp. 2. prk. įsigalėti, stiprėti: Rašytojas pavaizdavo stiprų moters charakterį, nepajėgiantį susitaikyti su aplinkui kerojančiu neteisingumu rš. Darbininko ir valstiečio pirkiose, kur anksčiau skurdas kerojo, partijos ir tarybinės vyriausybės dėka vešliai tarpsta vienybės ir laimės ūgliai (sov.) sp. Mano vargelį mindžiojo tapojo – mano vargelis geriau kerojo (d.) Kb. Mes narsūs kovoje, bet ir mūsų širdyj dorybė keroja A1884,399. | refl.: Ši mintis kerojosi kaskart plačiau, nustelbdama abejones ir neaiškumus V.Myk-Put. Kažkoks šlykščiai slegiąs skausmas plačiai kerojasi jautrioje krūtinėje rš. \ keroti; apkeroti; įkeroti; iškeroti; nukeroti; pasikeroti; sukeroti; užkeroti
Dictionary of the Lithuanian Language.